Rudens pradžioje į konferenciją kontroversišku pavadinimu „Religijos, sąžinės, žodžio laisvė ir jos ribos: Šiluvos deklaraciją apmąstant“ į Šiluvą rinkosi filosofai, teisininkai, žurnalistai, dvasininkai ir įvairūs Lietuvos ir užsienio akademikai ir organizacijų atstovai. Susitikimu siekta apsvarstyti opiausius visuomenės klausimus, vieną kurių Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, teisininkas ir ateitininkas Vygantas Malinauskas savo pranešime įvardijo taip: „Ar galime sutarti dėl principų, kuriais vadovaudamiesi, visuomenėje galėtume gyventi iš tiesų gerą gyvenimą?“ Juk, kiek žmonių, tiek ir nuomonių. Tad, ar įmanoma sutarti?

Pranešėjo teigimu, kiekvienas žmogus nori gyventi ne bet kokį, bet gerą gyvenimą. Tačiau, kadangi žmogus yra socialinis gyvūnas ir nėra pats sau pakankamas, jo gyvenimas skleidžiasi visuomenėje. Pagrindinė problema iškyla, kai vieno žmogaus gero gyvenimo samprata kertasi su kito ir kyla konfliktas. Panašu, kad laimi tie, kurių atžvilgiu visuomenėje vyrauja jiems palankūs gero gyvenimo principai. Kaip pastebi konferencijos organizatoriai: „Netenka stebėtis, kad skirtingos geriausią gyvenimą įsivaizduojančios žmonių grupės telkia valdžios galią ir savo viziją primeta visai visuomenei“. Anot dr. Malinausko, šios grupės dažnai siekia tiesiog išplėsti savo įtakos sferą kitų sąskaitą, kad jų gero gyvenimo samprata skleistis turėtų daugiau vietos. Toks, šiandien matomas „stumdymasis“, įvairialypėje visuomenėje daug naudos neduoda. Todėl problemai spręsti siūlomi skirtingi būdai.

Vienas tokių, pasak teisininko, labiausiai paplitęs šiandien ir kartojamas politikų, mokslininkų bei visuomenės veikėjų, skamba taip: „mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė“. Jis, deja, daug vaisių neduoda, nes taip užstringame „stumdydami“ vienas kitą, kad mūsų geras gyvenimas turėtų daugiau erdvės ir dar būtų primetamas kitiems, kad jų gero gyvenimo samprata netrukdytų mūsiškei. Tačiau, pranešėjas klausia, ar įmanoma rasti kokį nors kitą principą, dėl kurio sutarus ir kuriuo remiantis gerą gyvenimą visuomenėje galėtų gyventi kuo daugiau žmonių?

Geras gyvenimas, prelegento supratimu, pirmiausia yra ne būtinai materialiai aprūpintas ar patogus, bet toks, kurį verta gyventi. Laisvė gyventi gerą gyvenimą susideda iš dviejų dalių: laisvė prisidėti prie bendrojo gėrio, neišsižadant savo asmeninės gero gyvenimo sampratos, ir laisvė neprisidėti prie moralinio blogio, remiantis savo sąžinės ir religijos laisve. Teisininkas, pripažindamas, kad mums reikia bendro visuomenės sutarimo, nepaisant skirtingų mūsų pasaulėžiūrų ir vertybių, daro išvadą, kad mums dera pripažinti, kad tam tikri gėriai reikalingi mums visiems, nepaisant mūsų išpažįstamos gero gyvenimo sampratos. Skirtingai nei kartais yra manoma, mus varžo ne prigimtinės teisės ir laisvės, tačiau naujai kuriamos ir kitiems primetamos. Tad, baigdamas savo pranešimą, dr. Malinauskas teigė, kad Šiluvos deklaracijoje įvardijami ir raginami saugoti gėriai, tokie kaip žmogaus gyvybė nuo prasidėjimo iki natūralios mirties ar sąžinės, religijos ir žodžio laisvė, iš tiesų nėra religiniai, bet tokie, kurie yra teisių ir laisvių fundamentas, nepriklausantis nei nuo mūsų gero gyvenimo sampratos, nei nuo įsitikinimų.

Kito konferencijos pranešėjo, teisininko, Vilniaus universiteto dėstytojo ateitininko Vaidoto Vaičaičio teigimu, esame tam tikroje krizėje. Nepaisant to, galima pasiūlyti bendrą vardiklį, leidžiantį sugyventi pliuralistinėje visuomenėje ir užtikrinantį sąžinės laisvę. Pasak prelegento, krizėje svarbu kalbėti apie Konstituciją, nes neturime kitos socialinės sutarties, kuri mus sujungtų į pilietinę visuomenę. Dr. V. Vaičaitis mini, kad šiame pamatiniame mūsų pilietinei visuomenei dokumente, ieškoma balanso tarp žmogaus teisių, daugumos, kaip demokratinės visuomenės ir teisinės valstybės. Nors šiuo metu tas balansas yra išsiderinęs, tačiau problema yra ne pati Konstitucija, nesugebėjimas jos įgyvendinti. Pranešėjas priminė, kad Konstitucijoje pateikiamas tam tikras pasakojimas, vartojami atitinkami terminai, kaip kad „moralė“, „dvasia“, „prigimtis“, „laisvė“, „sąžinė“ ir pan. Nors tai ir nėra filosofinis ar teologinis traktatas, tačiau galima pastebėti, ką Konstitucija kalba, pavyzdžiui, apie žmogų. Remiantis konstitucinėmis nuostatomis, sąžinė yra dvasinės žmogaus prigimties esmė. Teisininkas pažymi, kad sąžinės laisvė, remiantis Konstitucija, yra pagrindinė žmogaus teisė ir vienintelė, kuri įvardijama kaip laisvė ir kaip tokia, kuri yra nevaržoma.

Savo pranešimą dr. Vaičaitis baigė kvietimu pamąstyti apie tokią visuomenę, kurioje visi naudojasi ir gina savo teises ir ypač teisę į sąžinės laisvę, keldamas retorinį klausimą: „ar tokią visuomenę būtų galima manipuliuoti“?

Tiek prelegentų, tiek kitų konferencijos pranešėjų teigimu, sąžinės, religijos ir žodžio laisvės yra esminės, siekiant gyventi ir sugyventi įvairialypėje visuomenėje, tačiau joms kyla įvairių iššūkių. Tiek aptartų pranešėjų, tiek kitų kalbėtojų pranešimus galite rasti čia.